Dvarai

Adomynės dvaras

Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1555 m. Tuo metu dvaras ir kaimelis vadinosi Aluotėliais, nes buvo Didžiųjų Aluotų dvaro, priklausiusio Pliateriams, dalis. Iki šių dienų išlikęs Aluotų piliakalnis ir to paties pavadinimo kaimas. Apie 1821–1830 m. dvaro pavadinimą į Jonavos pakeitė tuometinis dvaro šeimininkas Jonas Žurauskis, pastatęs iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus. Dabartinis pavadinimas – Adomynė – atsirado tik po I-ojo Pasaulinio karo.

Pirmasis žinomas dvaro valdytojas šambelionas Adomas Pliateris buvo įklimpęs į skolas, tad 1809 m. įkeitė Aluotėlius Jonui Žurauskiui (liaudyje vadintam „Žiauriu ponu Jonu“). Tačiau, nesugebėdamas grąžinti likusios skolos, 1817 m. teismo sprendimu dvarą prarado galutinai. Naujasis Aluotėlių šeimininkas ne tik pavadino vietovę pagal savo vardą – Jonava, bet ir pastatė naujus iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus bei praplėtė visą dvaro teritoriją. Tuo metu dvarui jau priklausė iš Pliaterių valdymo laikų likusi karčema bei du bravorai, kuriuose buvo gaminama ir vežama į Rygą parduoti degtinė. „Velnio lašus“ kaimynams gabendavo nuo lažo atleisti ir už tokį darbą pinigus gaunantys valstiečiai. Po Jono Žurauskio mirties dvaras atiteko jo giminaičiui, irgi Jonui Žurauskiui, kuris, anot žmonių pasakojimų, nebuvęs toks žiaurus, tačiau nemokėjęs tvarkyti dvaro ūkinių reikalų ir nusigyvenęs. Apie tai, kiek laiko jis valdė, nėra išlikę jokių istorinių žinių.

Sudėtingo plano dviaukštis Adomynės dvaras – gražus ir retas medinio klasicizmo pavyzdys, manoma, kad pastatytas vietinių meistrų rankomis. Iki rekonstrukcijos, atliktos pirmojo Jono Žurauskio, pastatas galėjo būti stačiakampis, simetriškas, su centrinėje dalyje esančiomis dvejomis priemenėmis ir didžiuoju kaminu bei kambariais galuose. Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija.

Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus išplanavimas išlikę iki šių dienų. Taip pat išlikusios dvaro gonkos su stogeliais ir gražiomis medinėmis kolonomis. Dabar esantis skardinis stogas kadaise buvo dengtas malksnomis. Galima pasigrožėti vietomis išlikusiais senais langais su langinėmis, sveikos ir filinginės durys su gražiais metaliniais apkaustais. Viduje liko seno ornamentuoto parketo fragmentai, kelios koklinės krosnys, padabintos puošniais karnizais. Kai kurių kambarių lubos ir sienos papuoštos tapytais piešiniais.

Antrajame dvaro aukšte buvo palėpė ir keli mansardinio tipo kambariai, kuriuose nakvodavo svečiai. Viename iš dvaro kambarių netgi buvo įrengta koplyčia, kol neiškilo Adomynės bažnyčia.

Kadaise dvaro sodybos kompleksui priklausė sodas su parku, upeliu ir tvenkiniu. Pati dvaro sodybos aplinka buvo formuojama nuo XVIII a. Ne kartą keitėsi sodo augmenija ir želdiniai, tačiau sovietų laikais sodas buvo žiauriai sudarkytas, jame priaugo medžių. Iki šių dienų išlikę tik dvaro rūmai bei šautuvo formos tvenkinys.

Noriūnų dvaras.

Noriūnų dvarasIstoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1665 m. Rūmai statyti H. Venclovavičiaus. Amžių tėkmėje dvaras priklausė Lietuvos didikams Tiškevičiams, Tyzenhauzams, Oginskiams, Komarams rankas. XVII -XVIII a. jame buvo auginami žemaitukų veislės arkliai. XIX a. pabaigoje dvaro rūmus permūrijo vietiniai meistrai.
1921 m. dvare įvyko paskutiniojo jo savininko J.Adomonio sesers Pranciškos Ievos ir poeto K.Binkio vestuvės.
Lietuvoje neįprasto T raidės plano rūmų architektūrai būdinga klasicizmo ir manierizmo detalės. Puošniausia dvaro dalis – pagrindinis įėjimas, vedantis į vienaaukštį korpusą. Išsiskiria du dolomitiniai bokštai: viename buvo rūkykla, kitame ledainė. Buvusio kumetyno sienos apmūrytos dolomitu ir dekoruotos mozaikomis iš akmens skaldos.
Dvaro parke yra išlikę senų maumedžių, kėnių, pilkųjų riešutmedžių. Noriūnų architektūros ansamblis, kurį sudaro dvaro rūmai, kumetynas, ūkiniai pastatai ir parkas, yra valstybinės reikšmės paminklas.

Palėvenės (Komarų) dvaras.

Dvaras Kupiškio rajone, šalia kelio Daugpilis, Kupiškis-Panevėžys, Stirniškių kaime, dešiniajame Lėvens krante. Pavadinimas kilęs nuo šalimais esančio Palėvenės miestelio.

Dvaro pradžia – nedidelis palivarkas, žinomas nuo XVI a. pabaigos. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomi dokumentai, susiję su pirmaisiais dvaro savininkais – Gradauskais, Pamarnackiais, Kontrimavičiais – ir datuojami 1592 – 1694 m. Mykolas Komaras, Vendeno (Cėsio) vaivadijos vaiskis, t. y. pilininko pavaduotojas, dvare įsikūrė jau 1654 m. Po jo mirties našlė Kotryna Komarienė 1703 (ar 1701) m. dvarą užrašė sūnums Andriui ir Mykolui Komarams. Dabartiniai dvaro rūmai statyti XIX amžiuje. Komarų giminė dvarą valdė iki 1940 m. (paskutinis – Bogdanas Komaras). Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, oficina, pieninė, bravoras, sandėlis.

Po karo dvare veikė „Anykščių vyno“ filialas, spaustos sultys ir gamintas tariamas kalvadosas, vėliau pavadintas „Senuoju ąžuolu“.

Apie 1985 metus įsikūrė Panevėžio autokompresorių gamyklos „Aurida“ ir kolūkio bendras cechas, kuriame pervyniotos variklių apvijos. Vienoje patalpų gamino egzotišką produktą – musgaudžius. Pastatais naudojosi ir Kupiškio miškų ūkis.

Mūsų dienomis dvarą valdo paskutiniojo savininko Bogdano Komaro anūkė Nijolė Milaknienė.

Apie dvaro istoriją, teikiamas paslaugas galite pasiskaityti http://www.palevene.lt

Antašavos dvaras

Dvaro ansamblis stovi Antašavoje, Kupiškio rajone. Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai, o naujuosius 1809Antašavos dvaras1810 m. dvaro savininko Hiacinto Antašauskio užsakymu suprojektavo Mykolas Angelas Šulcas. Pastatyti 18121816 m. (visi darbai 18111820 m.).

Dvaro ansamblis – valstybės saugomas architektūros paminklas, parkas – gamtos paminklas. Sovietmečiu dvare įsikūrė mokykla.

Dvarą sudaro visas kompleksas – rūmai, lauko akmenų svirnas, parkas ir klebonija, pirtis, obuolių sandėlis. XIX a. 2-ojoje pusėje prie rūmų buvo pristatytas dviaukštis priestatas, tačiau jis pažeidė ansamblio kompoziciją.

Rūmai klasicistinio stiliaus, stačiakampio formos, dviaukščiai. Dengti keturšlaičiu stogu, o jo viduryje – platus kaminas. Fasade vienodais tarpais išdėstyti langai ir nišos, kampuose – mentės. Pirmojo aukšto langai su apvadais. Retas atvejis, kai klasicistinio stiliaus rūmai Lietuvoje rūmai neturi kolonų. Tačiau pagrindiniame fasade išryškintos horizontalūs padalijimai – cokolis, juosta tarp aukštų, platus dorėninis antablementas, sudarytas iš stambokais triglifais suskirstyto frizo bei karnizo su modiljonais.

Pirmame rūmų aukšte įkurtos buitinės patalpos: dvaro kambarys, valgomasis, miegamasis. Antrame aukšte yra reprezentacinės patalpos: šokių salė, svečių valgomasis, svetainė. Abiejų aukštų išplanavimas – koridorinis.

Rūmų interjeras įrenginėtas iki 1820 m., ypač puošnus. Grindys buvo iš įvairių atspalvių dailaus parketo. Miegamąjį skiria dvi jonėnų stiliaus kolonos, sienas, puošia antablementas su lipdiniais, lubose augalų motyvų plafonas. Šokių salėje taip pat jonėnų stiliaus kolonos, lubose net du apskritos formos plafonai, yra antablementas. Erdvūs rūmų rūsiai su kryžminiais ir cilindriniais skliautais. Dauguma dekoro išliko ir iki šių dienų.

Šalia dvaro stovi iš lauko akmenų sumūrytas svirnas, puoštas skaldos mozaika, antablementu. Langų apvadai tinkuoti. Ansambliui taip pat priklauso ledainė, pirtis, vaisių sandėlis, rūsys.

Prie rūmų yra tiesiomis medžių eilėmis apsuptas parkas, įveistas statant svaro pastatus. Plotas – 6,1 ha. Jame auga 27 rūšys medžių, iš jų 12 – atvežtiniai (europiniai maumedžiai, pilkosios tuopos, gluosnialapės lanksvos, kambarinės slyvos, kt.)[1]. Daug liepų, beržų, ąžuolų. Parke yra du tvenkiniai.

Salamiesčio dvaras

Iki XVIII a. Salamiesčio dvaras priklausė Radvilų giminei, vėliau dvarą valdė Tiškevičiai. XVII a. šaltiniuose randama, kad Salamiesčio dvaras keturis kartus per metus turėjo teikti prie bažnyčios įkurtai špitolei nustatytą išlaikymą. Salamiesčio špitolėje rūpintasi 6 vargšais.

Dauguma dvaro statinių pastatyti XIX a. 3–6 dešimtmečiais. Klasicizmo formas turintys rūmai pastatyti sodybos centre, kelių susikirtime, fasadas nukreiptas į kelią VabalninkasKupiškis, link kurio vedė lapuočių medžių alėja. Rūmai stačiakampiai, vieno aukšto, stogas keturšlaitis. Fasade – keturių kolonų portikas, neaukštas, primena paprastą dvišlaitį prieangį. Jo kolonas į viršų kiek siaurėja, tačiau neturi kapitelių ir nėra kanoninių proporcijų. Langai po du atskirti rustuotų menčių. Pastogėje nesudėtingos formos karnizas – jo originalios dalys šiandien išlikę tik galiniuose fasaduose.

Salamiesčio dvaro kumetynas, svirnas, alaus bravoras apie 1850 m. buvo pastatyti iš plūkto molio blokų. Cokolis iš akmens mūro. Fasadai papuošti rustuotomis mentėmis ir langų apvadais. Svirno galiniame fasade buvo dvi kolonos. Arčiau kelio stovėjo neišlikęs didelis grūdų sandėlis. Kitame sodybos gale, aukščiausioje vietoje, apie XIX a. vidurį iš lauko akmenų buvo sumūrytas vėjo malūnas profiliuota kepure.

 

Kiti informacijos šaltiniai:

http://www.heritage.lt/epd/2007/panevezys/panevezys_obj.htm#kupiskio_r

 


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *