Laurynas Stuoka-Gucevičius

Architektas Laurynas STUOKA – GUCEVIČIUS

Pirmasis profesionalus lietuvių architektas ir garsiausias lietuviškojo klasicizmo atstovas. Jis įnešė didžiulį indėlį į mūsų krašto architektūrą.

Gimė Migonių kaime, Kupiškio krašte, valstiečių Masiulių šeimoje. Tėvas buvo Simonas Masiulis, o motina – Kotryna Žekonytė. Mokėsi Kupiškio, Palėvenės mokyklose, Panevėžio pijorų mokykloje. Tik dešimt metų augo su tėvu. Po tėvo mirties motina „užsiėmė užkurį“ Stoką. Kodėl  vėliau atsirado būtent Gucevičiaus pavardė, sunku paaiškinti, bet manoma,  Gucevičiaus pavardė jam buvo reikalinga grumiantis dėl bajorystės dokumentų, be kurių nebuvo atviro kelio į mokslą, kūrybą, aukštuomenę.
Baigęs mokyklą, 1773 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Šiame universitete architektūros mokėsi pas Martyną Knakfusą. Pažintis su vyskupu Ignu Jokūbu Masalskiu lėmė , kad jam pavyko išvažiuoti į Romą ir Paryžių, kur studijavo architektūrą. Paryžiuje klausėsi paskaitų Karališkojoje dailės akademijoje ir F.Blondelio architektūros mokykloje, žavėjosi klasicizmo menu ir architektūra, ryškiausiai suklestėjusiais Prancūzijoje.

Grįžęs po studijų, Laurynas Gucevičius tapo Masalskio dvaro architektu ir iš Martyno Knafuso perėmė Verkių rūmų statybą bei gavo du prestižiškiausius užsakymus Vilniuje ir to meto valstybėje – Vilniaus Katedrą (1782-1801 m.) ir rotušę (1785-1799 m.). 1778 m. Vilniuje įstojo į masonų ložę. Tais pačiais metais su vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu išvyko į kelionę po Vakarų Europos miestus. Paryžiaus Karališkoje dailės akademijoje ir F. Blondelio architektūros mokykloje klausėsi architektūros paskaitų.

Vadovavo 1973 m. įkurtai Vilniaus universiteto architektūros katedrai. 1794 metų pavasarį Lietuvoje prasidėjus sukilimui prieš carinės Rusijos valdžią, L.Gucevičius parengė projektą, numatantį, kaip komplektuoti ir organizuoti sukilėlių gvardiją. Pagal šį projektą tarnyba gvardijoje buvo prilyginta tarnybai kariuomenėje; joje buvo laikomasi kariškos tvarkos. L.Gucevičius vadovavo tai gvardijai, prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas. Sukilimas baigėsi pralaimėjimu. L.Gucevičius į ankstesnes pareigas grįžti nebegalėjo, dirbo Gervėčių administratoriumi. Tačiau po trejų metų (1797 m.) grįžo į universitetą ir vėl vadovavo Vilniaus universiteto architektūros katedrai.  Architektūros katedroje L. Stuoka–Gucevičius tęsė anksčiau pradėtą mokomąjį darbą, pašvęsdamas jam paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus. Sunki liga pakirto jo sveikatą. 1798 m. gruodžio 10 d. jis mirė nuo vandenligės. Palaidotas Vyriausiosios mokyklos lėšomis Stepono bažnyčios kapinėse Vilniuje.

Lauryno Stuokos-Gucevičiaus architektūrinis palikimas

• L. Stuoka-Gucevičius suprojektavo ir rekonstravo Vilniaus rotušę, Vilniaus Katedrą, Verkių rūmų kai kuriuos pastatus: centrinius rūmus, paviljoną, malūną, smuklę.

• 1790 m. sudarė Vilniaus vakarinės dalies topografinį planą, 1793 m. – I. J. Masalskio namų Kretingoje abrisus, 1795 m. – suprojektavo Vidžių (Baltarusija) teismo rotušę, miesto viršininko namus, užvažiuojamuosius namus.

• Pagal L. Stuokos-Gucevičiaus projektą XVIII a. pabaigoje rekonstruota Raudonės pilis.

• Yra duomenų, kad 1783 m. jis rekonstravo Karpių (vėliau Tiškevičių) rūmus Vilniuje, suprojektavo Maišiagalos smuklę.

• Manoma, kad architektas kūrė projektus Lietuvos didikams – Radviloms, Sapiegoms, Pociejams, Pacams, Chreptavičiams, Chominskiams, Scipijonams, Tyzenhauzams, Nesiolovskiams, Soltanams – užsakius.

• Įvairiuose leidiniuose L. Stuokai-Gucevičiui priskiriama (nors jo autorystę patvirtinančių dokumentų nerasta) daug čia ir nepaminėtų objektų: buvę Antazavės (Zarasų r.) rūmai, Leibošico namai Vilniuje, Maišiagalos bažnyčia, Kosakauskams priklausiusios Jonavos bažnyčios pastatų kompleksas, Švikauskų rūmai ir bažnyčia Čiobiškyje (Širvintų r.), Cirkliškio dvaro pastatai (Švenčionių r.), Sapiegų rūmai Derečine (Baltarusija), Buivydžių dvaro pastatai ir bažnyčia (Vilniaus r.), Rokiškio dvaro oficinos, buvę senieji dvaro rūmai bei turgaus pastatas, Sudervės bažnyčia.

Profesorius Povilas MATULIONIS

Profesorius Povilas Matulionis

Gimė Stasio ir Magdalenos Matulionių šeimoje. Povilas buvo jauniausias dešimties vaikų šeimoje. Iš vyresniųjų brolių P. Matulionis anksti išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet mokyklos lankyti tėvai jo nemanė leisti. 1870 m. rudenį Matulionių Povilas nuėjo į mokyklą, mokytojas Levickis maloniai jį sutiko, priėmė į mokyklą ir liepė tėvams leisti mokytis. 1873 m. išlaikęs baigiamuosius egzaminus mokykloje „labai gerai”, perėjo mokytis į Dinaburgo realinės gimnazijos II klasę. Mokslas sekėsi gerai, ypač istorija, geografija, matematika. Lankydamas gimnaziją, gyveno bendrabutyje, bet kambario neturėjo, nakvodavo koridoriuje ant skrynios, drauge su šuniu Gastonu. Apie tai profesorius sakydavo: Gastonas buvo išmintingas soteras, kuris naktimis man beverkiant ne vieną ašarą yra nulaižęs. Man vis būdavo gaila Kupiškio ir jame gyvenimo laimės. Nuo trečios klasės vargo savo uždarbiais bei mėnesiui gaudavo 6 rublius stipendijos: pusę pinigų tekdavo sumokėti už butą, o iš likusių pinigų tekdavo pragyventi. Nuo šeštos klasės buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą ir iš valstybės gaudavo 150 rublių stipendiją metams.

Baigęs gimnaziją, trejus metus mokytojavo. Nuo 1882 m. keletą kartų vyko į Sankt Peterburgą laikyti egzaminų į įvairius institutus, bet lėšų trūkumas neleido niekur įstoti, ėjo „guvernoriaus“ pareigas Vilniaus, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose. Gimtinėje P. Matulionis užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, rinko etnografijos žinias.

Kupiškio klebonui Kozminui prikalbėjus Povilą stoti į kunigų seminariją, šis išvyko į Kauną. Į seminariją Matulionį priėmė be egzaminų, nors jis, baigęs realinę klasę, nemokėjo lotynų kalbos. Seminarijoje išbuvo tik iki Kalėdų, besikankindamas sielos dualizmu: viena pusė jį vertė būti kunigu, kad likęs savo krašte galėtų žmonėms tarnauti, antra pusė – stūmė ieškoti aukštųjų gamtos mokslų, bet tada buvo mažiausiai garantijos likti savo krašte. Galų gale, atlikęs prieškalėdines rekolekcijas, niekam nieko nesakęs, atsisveikino su seminarija.

1883 m. išlaikė egzaminus į Sankt Peterburgo statybos institutą, bet į institutą neįstojo, negavęs tinkamo konkursui laimėti pažymio, buvo paliktas kandidatu. Bet už dalyvavimą viename revoliuciniame sąmoksle buvo ištremtas atgal į Dinaburgą, ten vėl ėmėsi repetitoriaus darbo.

1885 m. nuvykęs į Sankt Peterburgą, išlaikė konkursinius egzaminus ir įstojo į miškų institutą. Institute mokėsi gerai, už tai po dvejų metų studijų jam buvo paskirta valstybinė stipendija po 29 rublius ir 60 kapeikų. Rusijos mokyklose nepamiršo Lietuvos, visada žadino lietuvybę. Bendradarbiavo J. Šliūpo leidžiamame laikraštyje Lietuviškasis balsas, būrė lietuvių jaunimo ratelius. Jonui Staugaičiui padėjo vesti lietuvių skyrių Majevskio zoologijos botanikos žodyne. Už etnografines žinias apie lietuvius išrinktas Peterburgo Geografijos draugijos nariu korespondentu.

1889 m. baigus institutą, jam buvo pasiūlyta likti ruoštis profesūrai, bet jis atsisakė, nes traukė noras iš arčiau pažinti miškus ir juose padirbėti. Paskirtas Opočkos (Pskovo gubernija) miškų urėdo pavaduotoju, 1892 m. – jaunesniuoju taksatoriumi. Pirmieji žingsniai šioje srityje buvo Holmo apskrityje, Pokrovskio girioje, turinčioje apie 20000 dešimtinių ploto.

1888 m. išleistas pirmasis ir vienintelis P. Matulionio eilėraščių rinkinys Margumynai. 1894 m. jam atsitiktinai pasisekė persikelti taksatoriumi į Vilnių. Gegužės 7 d. Pskovo bažnyčioje susituokė su Zofija Rožnovskaite iš Opokos. Po vestuvių taksavo mišką Kuršėnuose. 1898 m. už darbštumą miškininkystėje pakeltas į vyresn. taksatorius ir buvo pakviestas tapti prof. Rudzkio asistentu. Iki 1906 m. P. Matulionis gyveno Vilniuje. Čia jam teko pasidarbuoti ir lietuvybės reikalais. 1895 m. jo pastangomis buvo įkurta pirmoji slapta lietuvių draugija „Dvylika Vilniaus apaštalų“. 1907 m., pirmininkaujant P. Matulioniui, draugijos rūpesčiu buvo katalikams atkovota Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Vėliau jo pastangomis buvo atgauta dalis pranciškonų vienuolyno, kur buvo įkurta pirmoji, dviklasė lietuviška mokykla.

Taip pat jo rūpesčiu buvo atidaryta lietuviška skaitykla, prieglauda, mėgėjų teatras, kuriame jis režisavo, ir kitos lietuviui būtinos įstaigos. P. Matulionis Vilniuje kūrė scenos vaizdelius, režisavo ir penkerius metus pirmasis ugdė mėgėjiško lietuvių teatro pradmenis, nes „turėjo puikią sceninę nuovoką, gerą estetinį skonį, mėgėjų teatre buvo geriausias režisierius“ (V. Maknys).

1902 m., kada iš Lietuvos vardo buvo likęs tik „Severo – Zapadnyj kraj“, P. Matulionis išleido lietuvišką sieninį kalendorių su tituliniu įrašu: „Kalendorius paprastųjų žuvų vandenuose lietuviškųjų gubernijų“. Šį kalendorių buvo leista kabinti įstaigose ir valsčių raštinėse. Tai buvo pirmasis lietuviškas spaudinys spaudos draudimo laikotarpiu.

Tarp pretendentų į tautos patriarcho laurus galėjęs būti ir P. Matulionis, kuris 1905 m. Jonui Basanavičiui „perleido lietuvių visuomenės vadovavimą“ (A. Rukuiža). 1905 m., kilus revoliucijai, P. Matulionis revoliuciniame komitete dalyvavo kaip lietuvių delegatas. Didžiajame lietuvių seime, kaip aukštas rusų valdininkas, oficialiai nedalyvavo, bet veikė užkulisiuose.

1906 m. P. Matulionį vyriausybė išsiuntė prie Ladogos ežero miško reikalais. Tris mėnesius padirbėjęs sugrįžo į Vilnių. 1906 m. baigė 15 metų darbą – botanikos žodyną. 1907 m., miškų departamentui pasiūlius, išvyko dirbti į Suomijos miškus. 1909 m. Suomijos miškų tvarkymą pabaigė, gavo valstybės patarėjo rangą ir atsisakė Vladimiro ordino. Nuo 1910 m. vadovavo miškotvarkos rajonui, užėmusiam visą vakarų Rusiją (7 gubernijas) su rezidencija Smolenske. Atvykęs į Smolenską, rado nemažą būrį lietuvių, su kuriais įkūrė oficialią lietuvių draugiją.

1917 m., kilus revoliucijai, P. Matulionis dalyvavo visose tarybose ir gynė lietuvių teises. Nuvertus monarchiją – Smolensko revoliucinio vykdomojo komiteto pirmininkas. Bolševikai jį buvo paskyrę miškų komisaru, bet jis atsisakė tarnauti bolševikams ir 1918 m. lapkričio 22 d. kartu su visa šeimyna sugrįžo į Vilnių.

Nepriklausomoje Lietuvoje

Nepriklausomoje Lietuvoje P. Matulionis, valdžios kviestas, pradėjo sunkų Lietuvos miškų administracijos tvarkymą. 1918–1921 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktoriumi, 1919–1924 m. P. Matulionis buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras.

Įkūrė pirmąją Lietuvoje žuvų peryklą, su T. Ivanausku steigė gamtos tyrimo stotį, vaikai mokėsi iš jo parengto Lietuvos žemėlapio, jis pirmasis parengė Lietuvos miškų klasifikaciją, todėl laikomas miško tipologijos pradininku. 1921 m. drauge su Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais šviesuoliais įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją.

P. Matulionis, pasitraukęs iš viceministro posto, iš Respublikos Prezidento A. Stulginskio 1924 m. sausio 7 d. gavo padėkos reskriptą už aktyvų darbą tvarkant Lietuvos miškus. „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų pačių likime“ — už šiuos P. Matulionio žodžius P. Dovydaitis jį yra vadinęs romantiku.

P. Matulionis du kartus buvo kviestas užimti žemės ūkio ministro vietą, bet abu kartus atsisakė. Lietuvos universitete P. Matulionis buvo Aukštųjų Mokslų draugijos pirmininkas ir 1923 m. sausio 20 d. vienbalsiai buvo išrinktas gamtos matematikos fakulteto ordinariniu profesoriumi, miškininkystės katedrai. Nuo 1921 m. rudens  traukiniu vykdavo į Dotnuvos žemės ūkio technikumą – čia skaitė miškininkystės paskaitas, vadovavo praktikos darbams.

1924 m. Dotnuvoje kuriantis Žemės ūkio akademijai, P. Matulionis tų pačių metų rugsėjo 23 d. prezidento ir žemės ūkio ministro aktu buvo paskirtas LŽŪA ord. profesoriumi, o kitą dieną Akademijos profesorių taryba jį išrinko pirmuoju rektoriumi ir miškotvarkos katedros vedėju. P. Matulioniui buvo skirtas labai sunkus darbas kurti, organizuoti antrąją aukštąją mokyklą Lietuvoje.

„Jo nudirbtų darbų Lietuvai ir tautai kalnai, jo Tėvynės meilė, jo paprastumas ir gera širdis, senyvas amžius ir ankstyvesniais nuopelnais įgyta visuomenėje pagarba buvo naujai besikuriančiai akademijai labai reikalinga.“ (J. Tonkūnas). P. Matulionis buvo labai mylimas Akademijos studentų, mėgęs pajuokauti, tinkamu momentu pritaikydavęs anekdotą ar aforizmą.

Sunkias ir atsakingas LŽŪA rektoriaus pareigas ėjo iki 1929 m. sausio 1 d., pasitraukė iš pareigų ir atsisveikinęs su Dotnuva persikėlė gyventi į savo gimtinę – Kupiškį. Iš čia, varginamas gilios senatvės ir sunkios ligos, rudeniop persikėlė į Aleksandrijos dvarą, netoli Šiaulių, pas savo dukterį M. Janavičienę.

Čia gyvendamas, Matulionis susirgo plaučių uždegimu ir 1932 m. kovo 15 d. mirė. Palydėti į amžinąją ramybę Lietuvos miškų tėvą, pirmąjį Žemės ūkio akademijos Rektorių, didžios ir kilnios širdies žmogų, susirinko didelis būrys buvusių bendradarbių, draugų ir daug Akademijos studentijos.

„Mūsų tautai jis buvo tikras tautinės sąmonės žadintojas, mūsų tautinės asmenybės brandintojas“ (V. Vilkaitis).

Rašytojas Juozas BALTUŠIS (Albertas JUOZĖNAS)

Rašytojas Juozas Baltušis (Albertas Juozėnas)

Prozininkas, dramaturgas ir publicistas Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas) gimė 1909 m. balandžio 27 d. Rygoje. Po pirmojo Pasaulininio karo grįžo į Lietuvą, apsigyveno Puponyse, Kupiškio rajone. Vėliau persikėlė į Kauną.

1923 m.,  paskatintas Kazio Borutos, pradėjo rašyti ir debiutavo apsakymų almanache Darbas. Pirmasis apsakymų rinkinys Savaitė prasideda gerai pasirodė 1940 metais.

1940-1941 m. J. Baltušis iškilo į pagrindinių sovietinės santvarkos rėmėjų gretas, dirbo radijo komitete, laikraštyje Jaunasis valstietis. Kurį laiką gyveno Maskvoje, dirbo Maskvos radijuje. Vėliau jau Lietuvoje pirmininkavo Lietuvos radijo komitetui, buvo žurnalo Pergalė vyr. redaktorius, užėmė svarbius postus sovietinės valdžios oficiozinių organizacijų struktūrose. Išleido nemažai apsakymų rinkinių, populiariausi kūriniai – romanas Parduotos vasaros ir Sakmė apie Juzą.

Juozas Baltušis – sodrios kalbos, gyvo, įtaigaus pasakojimo talentas, tačiau daugiau ar mažiau deformuotas sociologinių ir politinių schemų. Į dabarties literatūrinę sąmonę laisvai įsijungia jo autobiografinės dilogijos Su kuo valgyta druska pirmoji dalis (1973). Tai autentiškas pasakojimas apie XX amžiaus pirmojo ketvirčio įvykius iš vaiko ir paauglio perspektyvos.

Rašytojas mirė 1991 m. vasario 4 d. Vilniuje. Vienas populiariausių Lietuvos žmonių į paskutinę kelionę buvo palydėtas kukliai, ne visi išdrįso ateiti su juo atsisveikinti. Rašytojas, kurio pasirodymas sukeldavo džiugesį, dėl paskutiniais gyvenimo metais nuskambėjusių ir politines audras sukėlusių jo pareiškimų buvo pravardžiuojamas „Maskvos ranka“. J. Baltušio knygos buvo deginamos ir nešamos į Rašytojų sąjungą. Literatūrologų į Lietuvos aukso fondą įtraukti rašytojo kūriniai išbraukti iš mokyklinių vadovėlių ir į mokymo programas nesugrįžo iki šiol.

Į paskutinę kelionę jį palydėjęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas teigė, kad J. Baltušis buvo rašytojas iš Dievo malonės. Visus per 82–ejus metus tekusius išbandymus rašytojas priėmė išdidžiai ir garbingai. J. Baltušio likimas, palyginti su vyriausia seserimi Maryte, kuri kartu su kitom Anykščių vienuolėm slėpė Katalikų bažnyčios kronikas ir jaunesniu broliu Leonardu, Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnu, buvo sudėtingiausias.

Bibliografija:

Sakmė apie Juzą: [romanas]. 7-asis leidimas. – Vilnius: Vaga, 1989. – 249 p.
Savaitė prasideda gerai. –  Kaunas, 1940
Gieda gaideliai: [4 veiksmų drama]. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947
Baltieji dobiliukai: [rinktiniai apsakymai]. – Vilnius, 1951
Rinktinė: [apsakymai, drama]. – Vilnius, 1952
Anksti rytelį: [4 v., 7 pav. pjesė]. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956
Kas dainon nesudėta. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959
Tėvų ir brolių takais: – Vilnius, 1962
Aš jau ne piemenė: [apsakymas]. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963
Valiusei reikia Alekso. – Vilnius: Vaga, 1965
Valiusei reikia Alekso: [novelės]. 2-asis leidimas. – Vilnius: Vaga, 1968
Nežvyruotu vieškeliu: [apsakymų rinktinė]. – Vilnius: Vaga, 1971
Pasakymai ir atsakymai: [apybraižos, recenzija, interviu]. – Vilnius: Vaga, 1985
Parduotos vasaros: [romanas]. 2 dalys. – Kaunas: Šviesa, 1985
Sakmė apie Juzą: [romanas]. 3-iasis leidimas. – Vilnius: Vaga, 1981
Sakmė apie Juzą: [romanas]. 5-asis leidimas. – Vilnius: Vaga, 1984
Raštai. 5 tomai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959-1969
Raštai. 9 tomai. – Vilnius: Vaga, 1974-1988
Raštai. 8 tomai. – Vilnius: Vaga, 1981-1983

Profesorius Bronius DUNDULIS

Profesorius Bronius Dundulis

Gimė Gyvakarų kaime, Kupiškio r. mokėsi Gyvakarų pradžios mokykloje, 1920-1924 m. – Kupiškio gimnazijoje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete, tuo metu paskelbė pirmuosius istorinius straipsnius apie Vytauto motiną Birutę, prof. A. Alekną, surašė gimtojo Gyvakarų kaimo vietovardžius (laukų, pievų, kelių ir kt. pavadinimus). Vėliau studijavo Sorbonos universitete.  1940 m. Sorbonos universitete jam suteiktas istorijos daktaro laipsnis. B. Dundulis yra vienas žymiausių Europoje Napoleono epochos tyrėjų, istorikas, profesorius. 1941 m. grįžo į Lietuvą dirbo Vilniaus pedagoginiame institute, Vilniaus universiteto Visuotinės istorijos katedroje.

1944 m. gruodžio 15 d. patvirtino daktaro laipsnį, tačiau aukštesni sovietinės valdžios pareigūnai pasiūlė rengti disertaciją pagal marksistinę metodologiją ir iš naujo ginti. B. Dundulis atsisakė ir parašė dvi disertacijas kitomis temomis – kandidato (apginta 1955 m.) apie XV a. Lietuvos kovą dėl vakarų ir pietvakarių žemių (Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje. Vilnius, 1960 m.) ir daktaro – apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Lenkija (Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a. Vilnius, 1968 m.).

19411992 m. (su pertrauka) Vilniaus universiteto, iki 1947 m. ir Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, 19461961 m. Visuotinės istorijos katedros vedėjas; nuo 1969 m. profesorius. 1988-1991 m. atkurtos Lietuvos istorijos draugijos pirmininkas.

Kaip nemaža Lietuvos istorikų grupė (Zenonas Ivinskis, Kučinskas, Jonas MatusasPovilas Pakarklis, Remeika, Šapoka, Simas Sužiedėlis ir Šležas, dauguma jų studijavo VDU TFF) priklausė aktyviai visuomeninei katalikų organizacijai – ateitininkams.

Žmona Pranė Dundulienė.

1998 m. Bronius Dundulis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. 2009 m. Kupiškyje buvo paminėtos 100-osios Broniaus Dundulio gimimo metinės.

Bibliografija

Lietuvos užsienio politika XVI a. Vilnius, 1971 m.

Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a. Vilnius, Mokslas, 1977 m.

Lietuva Napoleono agresijos metais. 1807–1812 m. Vilnius, Mokslas, 1981 m.

Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.) Vilnius, 1982 m.

Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros. Vilnius, 1985 m.

Lietuva Europos politikoje. 1795–1815. Vilnius, 1998 m.

Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a. Vilnius, 1968 m., 1993 m.