HerbasNedidelė Kupos upė, Lėvens intakas, davė vardą Kupiškio miestui ir kraštui. Tai savitas šiaurės rytų Lietuvos regionas, išsiskiriantis aukštaičių rotininkų tarme, etnografija ir įdomia istorine praeitimi.

Kupiškėnų krašte žmonių gyventa nuo pat gilios senovės. Mokslininkai mano, kad paskiri nedideli žmonių būreliai čia galėjo pasirodyti netrukus po to, kai iš krašto pasitraukė ledynai, t. y. apie VIII-VII tūkst. pr. Kr. Tai buvo nedidelės laukinių žvėrių medžiotojų, žvejų bei augalinio maisto rinkėjų grupelės. Apie IV-III tūkst. pr. Kr. mūsų žemėse pradeda įsigalėti rytų baltų gentys, kurios galutinai susiformuoja II tūkst. pr. Kr.

Daugiau duomenų apie Kupiškio kraštą sukaupta iš pirmiesiems amžiams po Kr. priklausančių archeologijos paminklų tyrinėjimų. Tuo metu išsiplėtė ariamoji žemdirbystė, gyvulininkystė, pradėta statyti tvirtesnius ir šiltesnius būstus, ūkinius pastatus. Dėl geresnių gyvenimo sąlygų padaugėjo gyventojų. Prie įtvirtintų piliakalnių kūrėsi stambesnės gyvenvietės. Intensyvėjo mainai su artimesniais kaimynais bei tolimesniais kraštais, iš kurių buvo gaunama žalvario medžiaga. Rajone rasta žalvario amžiaus paminklų, to laikotarpio daiktų. Antai Salamiestyje buvo rastas vadinamasis baltiškasis, ilgokas, su skyle kotui per vidurį, bronzinis kirvis, datuojamas 1400-1200 m. pr. Kr.

Seniausiais laikais Kupiškio apylinkėse gyveno baltų gentis – sėliai. Tai buvo piečiausios šios genties žemės. Pats mūsų miesto vardas labai senas. Kaip minėjome aukščiau, jis kilęs iš Kupos upės pavadinimo. Žodis „Kupa“ tiesiogiai išvestas iš veiksmažodžių kūpėti, kūpa, kurie reiškia smarkiai bėgantį, kunkuliuojantį vandenį. Prisiminę K. Būgos teiginį, kad sėlių žemėse dažni –iškio galūnės vietovardžiai, suprasime ir Kupiškio vardo kilmę.

Livonijos ordino riteris ruošiasi žygiui

Livonijos ordino riteris ruošiasi žygiui

XIII amžiuje Kalavijuočių arba Livonijos ordinas rengė niokojamus žygius į šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvą, taip pat į Kupiškio apylinkes.  Kraštas buvo smarkiai nuniokotas, ilgus šimtmečius mažai gyvenamas. Manoma, kad jau per pirmuosius riterių žygius, apie 1240 metus, buvo sugriauti Kupiškio piliakalnio įtvirtinimai.

Rašytiniuose šaltiniuose Kupiškis pirmą kartą paminėtas 1480 m. Tais metais Į Krokuvos universitetą studentu užsirašė Stanislaus Johannis de Cupyschky, tai yra Stanislovas Jonaitis iš Kupiškio. Tai kol kas pirmasis žinomas Kupiškio vardo paminėjimas.

Kaip valdovo miestelis Kupiškis pirmą kartą paminimas 1529 m., kai buvo sudaryti nuostatai, kiek miestai ir miesteliai turi sumokėti pinigų karo reikalams. Užpaliai ir Kupiškis kartu turėjo sumokėti 10 kapų grašių.

XVI a. per Kupiškį ėjo pagrindinis kelias iš Vilniaus į Rygą. Miestelis tapo valstybinių valdų valsčiaus centru, kuris priklausė Upytės, o nuo XVI a. vidurio – Ukmergės pavietui.

Kilus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės konfliktui su Livonijos ordinu ir lietuviams telkiant kariuomenę prie ordino valstybės sienų, didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas 1557 m. rugpjūčio 19 d. atvyko į Kupiškį. Kol jis svarstė, Livonijos ordinas sutramdė savuosius reformacijos ir Lietuvos šalininkus, suėmė Rygos arkivyskupą, kuris buvo už suartėjimą su Lietuva. Taip buvo praleista gera proga kariniu žygiu pribaigti amžiną Lietuvos priešą. Iš Kupiškio Žygimantas Augustas rugpjūčio 26 d. nuvyko į Pasvalį, kur buvo sudaryta karinė abiejų šalių karinės sąjungos sutartis. Rusijos caras Ivanas IV ją įvertino kaip 1554 m. paliaubų pažeidimą ir įsiveržė į Livoniją. Konflikto metu per Kupiškį iš Lenkijos į Livoniją žygiuodavo samdytos kariuomenės daliniai. 1560 m. gruodžio mėnesį per Anykščius, Panevėžį, Kupiškį Bauskės link turėjo traukti Antonijaus Ispano (Гишпань) vadovaujamas 300 pėstininkų dalinys. 1561 m. samdiniai į Bauskę taip pat turėjo žygiuoti per Kupiškį. Maistą į kariuomenės nakvynės vietas turėjo pristatyti vietos gyventojai. 1562 m. valdovas nurodė valstybės iždininkui Eustachijui Valavičiui už mokesčių pinigus karo reikalams pirkti ir sūdyti į statines jautieną Ukmergės, Anykščių, Kupiškio ir kituose dvaruose. Stingant pinigų kareivių algoms, 1568 m. gruodžio 20 d. Žygimantas Augustas, Ponų tarybai pritarus iš valstybės iždininko Mikalojaus Naruševičiaus pasiskolino 4000 kapų grašių ir jam 9 metams įkeitė Kupiškio ir Pienionių seniūnijas.

1625 m. Švedijos karalius Gustavas II Adolfas ne tik sugriovė Biržų pilį. Jis nusiaubė kitas šiaurės Lietuvos vietoves, pasiekė ir Kupiškį.

Per 1655-1661 m. karą su Maskva ir Švedija, Kupiškis nukentėjo kaip ir visas kraštas. Švedų kariuomenės įgula buvo ir Kupiškyje, o prasidėjus bajorų sukilimui prieš okupantus, čia rinkosi Lietuvos konfederatai. Tad vienu metu mokesčius iš gyventojų plėšė de la Gardžio vadovaujami švedai, kitu metu-LDK kariuomenė. Kupiškio ir apylinkių gyventojus užgulė sunki kariuomenių išlaikymo našta.

1667 m. balandžio 16 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras Tyzenhauzui už tai, kad „negailėjo turto ir kraujo gindamas valdovą ir valstybę“, be to prarado savo dvarus priešo užimtoje Livonijoje, jam iki gyvos galvos atidavė tris dalis Kupiškio seniūnijos. Iš LDK kardininko, Jurgio Tyzenhauzo testamento, rašyto 1679 m., galime spręsti, kad Kupiškio seniūnu tuo metu buvo Steponas Tyzenhauzas. 1738 m. Kupiškyje buvo 30 sodybų, 1765 m.-42 lietuvių sodybos. Už dirbamąją žemę mokėjo du žydai, kurie turėjo gyventi dvaro smuklėse.

1781 m. Kupiškyje įvyko didelis gaisras. Sudegė 59 sodybos (19 – katalikų, 40 – žydų). Be to, sudegė 8 žydų bravorai, kuriuose buvo 16 varinių katilų. 1784 m. Kupiškio mokykloje mokėsi 67 bajorų, 20 miestiečių ir 169 valstiečių vaikai.

1789 m. Kupiškio seniūnija buvo valdoma Adomo Čartoriskio. Kupiškyje tais metais gyveno 434 žmonės. Be daugiausia žemės valdų turėjusio A. Čartoriskio, turtingos buvo ir dvarininkų Pliaterių, Komaro, Tiškevičiaus šeimos.

Vykstant Ketverių metų seimo reformoms 74 LDK miestai atnaujino arba gavo naujas savivaldos teises. Šias teises stengėsi įgyti ir Kupiškio miestelėnai (tačiau tokia privilegija nežinoma). Targovicos konfederatai sužlugdė valstybės reformas, ir savivaldžiu miestu Kupiškis tuo metu netapo. Miestelėnai tapo pavaldūs dvaro administracijai.

1812 m. Napoleono žygio į Rusiją metu grafas Mykolas Tiškevičius Kupiškyje ėmė formuoti ulonų pulką, tačiau dalinio suformuoti nepavyko.

1824 m. A. Čartoriskis kreipėsi į caro valdžią ir prašė pagalbos prieš besipriešinančius valstiečius, kurie nevykdo prievolių. Tais pačiais metais rykštėmis buvo nuplakti Čivonių kaimo valstiečiai – Laurynas Bočiulis (kaip sugriovęs šio kaimo smuklę ir išmetęs žydą nuomininką, taip pat pasiuntęs skundą, reikalaudamas paleisti valstiečių įgaliotinius Maleckį ir Dapšį) ir jo bendrininkai. Bočiulis buvo nuteistas nuplakti 100 rykščių ir ištremti į Pietų Sibirą, tačiau tremties išvengė. Kupiškio miestelyje jis viešai buvo nuplaktas 120 rykščių ir sėdėjo kalėjime.

Po 1831 m. sukilimo Čartoriskių valdomas Kupiškio ir Pienionių seniūnijas perėme Valstybės turtų rūmai. 1833 m. statistikos duomenimis , Kupiškyje gyveno 1 032 žmonės (544 vyrai, 488 moterys), buvo 2 mūriniai ir 146 mediniai namai, medinė bažnyčia, mokykla, 3 krautuvės, 12 smuklių.

1839 m. Kupiškio miestelyje buvo 18 valstiečių, 45 miestelėnų ir 71 žydų kiemas. Iš viso gyveno 759 žmonės. 1845-1848 m. Kupiškio miestelyje minimos 9 gatvės ir turgavietė. Daugiausia žmonių gyveno Svėdasų gatvėje – 25, tarp jų 5 atitarnavę kareiviai. 1866 m. buvo sudarytas Kupiškio miestelio planas; jis užėmė 77,63 dešimtinių žemės plotą.

 Raganų teismai

Raganų deginimas

Raganų deginimas

1641 m. rugpjūčio 16 d. Kupiškio dvare vyko seniūno Vilhelmo Tyzenhauzo sukviestas bajorų teismas, kuris teisė Šaltenių kaimo valstietę Paliulienę, apkaltintą kerėjimu, dėl kurio mirę seniūno vaikai. Budelio kankinama Paliulienė (tardymas ir kankinimas vyko turgaus dieną), išdavė dar keletą bendrininkų. Pasak Paliulienės, ji kasmet su kerėtojais, pasivertę šarkomis, skrendą į ąžuolą prie Pyvesos upės. Ten atskridęs Antanas Kryklys ir prašęs patarti, kaip greičiau išlaisvinti savo žmoną nuo seniūno vaikų maitinimo. Raganius Gricius davęs jam nuodų, panašių į pieną, nuo kurių Tyzenhauzo vaikai ir mirę. Suimtas ir kankinamas Kryklys įrodinėjo, kad Tyzenhauzo vaikus nunuodijęs ne jis, o antrosios maitintojos vyras Mikalojus Vaivadonis. Šis bei jo žmona taip pat buvo suimti ir atiduoti budeliui kankinti. Jie prisipažino, kad nunuodyti Tyzenhauzo vaikus pataręs Vaivadonio tėvas Petras Vaivada. Teismas nusprendė kaltinamuosius Paliulienę ir Petrą Vaivadą, kaip kerėtojus, sudeginti, o M. Vaivadoniui nukirsti galvą. Nuosprendis buvo įvykdytas Kupiškio turgavietėje.

1646 m. minėto Tyzenhauzo iškviestas Ukmergės apskrities Vaznys dalyvavo teisme, kuris teisė Kupiškio seniūnijos valstietes Jadziulę Kupryčią-Jusienę ir Mortą Stripaičią-Matulienę Juknienę. Moteris kaltino apkerėjus kaimynų gyvulius, javus ir pačius kaimynus. Teismas vyko Kupiškio vaito Kristupo Krumpelevičiaus name – įprastoje teismų vietoje. Po tardymo abi moterys buvo mėginamos vandeniu. Kadangi jos neskendo ir neprisipažino, buvo perduotos kankinti budeliui. Kankinimai rezultatų nedavė. Tada kviestinių bajorų teismas įsakė septyniems Sipainių (Sypoinie) valstiečiams, nukentėjusiems nuo kerų, prisiekti, kad kaltinamosios – raganos. Valstiečiai prisiekė Kupiškio bažnyčioje. Po jų priesaikos abi kaltinamosios buvo sudegintos.

Reformacija Kupiškio krašte

Plintant reformacijai, pirmuoju jos židiniu Kupiškio krašte buvo Salamiesčio dvaras, priklausęs Lietuvos etmonui ir Vilniaus vaivadai Kristupui Radvilai. 1592 m. jis įsteigė Salamiestyje evangelikų reformatų, Kalvino sekėjų, parapiją.

1830-1831 m. sukilimas Kupiškio apylinkėse

Sukilimas neaplenkė ir Kupiškio apylinkių. Kupiškėnai buvo aktyvūs jo dalyviai. 1831 m. gegužės mėnesį Ukmergės apskrities sukilėlių pagrindinės pajėgos susitelkė Šimonių girioje ir artimose apylinkėse. „Čia susirinko C. Pliaterio, F. Grotkovskio, J. Chmaržinskio, A. Kurmio, M. Lisieckio daliniai. Iš Ukmergės į Raguvą pasitraukę daliniai nužygiavo į Kupiškį“.

Kai 1831 m. gegužės 11 d. carinė valdžia sužinojo, kad sukilėliai renkasi Kupiškyje, visus apskričių centrus, išskyrus Panevėžį, jau buvo užėmusi sukilimą malšinanti kariuomenė ir dėmesys krypo kaip tik į šį rajoną.

Šimonių girioje įsikūrę sukilėliai karinio komiteto pirmininku paskyrė K. Pšezdzeckį, štabo viršininku – kapitoną J. Makarską. Tuo tarpu į Kupiškio apylinkes traukėsi ir kiti sukilėlių daliniai. Į Kupiškį atvyko Užnerio (Švenčionių) ir Dysnos apskričių sukilėliai. Čia jie rado Ukmergės apskrities sukilėlių naujokų ėmimo komisiją, kuriai vadovavo Lenkijos karalystės kelių ir ryšių inžinerijos korpuso poručikas Moričas. Krašte vyko mažesni ir didesni susidūrimai tarp sukilėlių ir caro kariuomenės. Kurį laiką sukilėlių būriai dar laikėsi Andrioniškyje ir Šimonyse, bet iš Kauno į Ukmergės apskritį įsiveržė generolo N. Sulimos daliniai, kurie paralyžiavo sukilėlių veiksmus. Sukilimas kupiškėnų krašte buvo palaužtas. Kupiškio žemių valdytojas Adomas Čartoriskis buvo vienas iš sukilimo vadovų Varšuvoje. Sukilėliams pralaimėjus, jie emigravo į Prancūziją. Tuo baigėsi įtakingos didikų giminės viešpatavimas kupiškėnų krašte.

1863 – 1864 m. sukilimas kupiškėnų krašte

1863-1864 m. sukilėliai

1863-1864 m. sukilėliai

Po 1861 m. reformos paskelbus baudžiavos panaikinimą, valstiečių padėtis mažai pasikeitė. Jiems išliko daug baudžiavinių prievolių. Jau 1862 m. ginkluoti valstiečiai įsiveržė į Noriūnų dvarą, dvarininką pririšo prie medžio, iš rūmų pasiėmė visus jo medžioklinius šautuvus, išsivedė 12 arklių. Mirabelio miške ir Šimonių girioje sukilėliai įsirengė kalvių, kuriose gamino ginklus. 1863 m. kovo mėnesį jie užpuolė Kupiškio ir Šimonių valstybines įstaigas, sunaikino teismo bylas. Kupiškėnų kraštas ilgokai buvo sukilėlių valdžioje, čia veikė K. Kolyša, K. Maleckis, Z. Sierakauskas, P. Skeberdis ir kiti narsūs kovotojai. Dideles sukilėlių jėgas sujungė į Kauno guberniją atvykęs Z. Sierakauskas. Jo vadovaujamas 500 sukilėlių būrys 1863 m. balandžio 22 d. sustojo Skapiškio miestelyje. Numalšinus sukilimą, 1864 m. Kupiškio apylinkėse dar slapstėsi valstiečio J. Mažeikos vadovaujamas būrys. Represijų sulaukė daug kupiškėnų – Bagdonių ir Narbutų kaimai iki paskutinio gyventojo buvo ištremti į Sibirą.

Ūkis

Kupiškio apylinkėse XVIII a. pabaigoje  augino rugius, avižas, linus. Daugiausia buvo prekiaujama linais. Rygos miesto archyve yra duomenų, kad 1771 m. linai ir kanapės buvo atvežti iš Kupiškio, Salamiesčio ir Skapiškio. 1842—1843 m. buvo vykdoma Kupiškio dvaro liustracija. Dvaro žemėse buvo sėjama nedaug žieminių kviečių, rugių; iš vasarinių – avižos, žirniai, miežiai, linai, kanapės. Rugiai ir linai bei sėmenys paprastai būdavo parduodami verslininkams Kupiškyje, Skapiškyje ir Pandėlyje, o kai kurie valstiečiai juos veždavo į Rygą, nes ten brangiau mokėdavo. Seniūnijos gyventojai laikė 1 005 arklius, 816 darbinių jaučių, 1 119 stambiųjų ir 2 529 smulkiuosius galvijus.

 Kupiškėnų tarmė

Tarmė neatsiejama mūsų miesto ir krašto tapatybės dalis. Pagal ankstesnę dialekto tyrinėtojų sistemą ji buvo vadinama rotininkų, puntininkų ir dadininkų tarme pagal specifinį žodžių: ratas~rotas,  pantis~puntis, dėdė~dada, tarimą. Kaimynų tarmėms irgi būdingas „rotininkavimas“ ar „puntininkavimas“, tačiau „dadininkauja“ tik kupiškėnai. Kalbininkai neabejoja, kad šią tarmės ypatybę prieš amžius gavome iš sėlių, vykstant baltų genčių asimiliacijos procesams.

Svarbiausi leidiniai besidomintiems mūsų krašto istorija

Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai, Vilnius, 2008.

Kupiškio kraštas. Vilnius, 1997.

H. Paulauskas, Kupiškėnų kraštas, Vilnius, 1979.

H. Paulauskas, P. Račkauskas, Kupiškio rajonas, Vilnius, 1990.

Interneto svetainės, skirtos Kupiškiui

Kupiškio rajono savivaldybė http://www.kupiskis.lt

Vilniaus kupiškėnų klubo svetainė http://vilniauskupiskenai.blogspot.com/

Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centras http://www.info.kupiskis.lt

Kupiškėnų krašto naujienos

Laikraštis Kupiškėnų mintys www.kmintys.lt

www.kupiskenas.lt/