Kupiškio rajono teritorijoje jau žiloje senovėje gyventa žmonių – tai patvirtina Uoginių kaime aptiktos neolito stovyklos liekanos, Salamiestyje rastas baltiškas bronzinis kirvis, datuojamas 1400-1200 metais pr. M.e. Seniausių žmonių laidojimo vietų – pilkapių ir senkapių – esama 12 krašto vietovių[1].

Seniausią mūsų krašto praeitį mena 21 valstybės saugomas archeologijos paminklas. Tarp jų: 12 piliakalnių, 1 alkakalnis, 2 pilkapynų liekanos, 4 senkapiai, 1 senovės gynybinis įrenginys, 1 mitologinis akmuo[2]. XX a. VIII deš. pradžioje rajone buvo saugoma 19 respublikinės ir 27 vietinės reikšmės archeologijos paminklai. Dalis jų sunaikinta vykdant įvairius žemės judinimo darbus, kiti mokslininkams nustačius, kad jie negali pretenduoti į archeologijos paminklo statusą (pav. senos kaimo kapinaitės), išbraukti iš paminklų sąrašų.

Kupiškio rajone esantieji piliakalniai savo topografija, išorine forma ir chronologija beveik nesiskiria nuo kitų baltų genčių apgyventose srityse išlikusių tokių paminklų. Piliakalniai buvo įrengiami prie įvairaus dydžio vandens telkinių, dažniausiai – nedidelių upelių, nusausėjusių pelkių ar balų (Bugailiškiai, Kinderiai, Obonys, Papiliai). Ilgiau naudoti piliakalniai aptinkami prie stambesnių upių, jų santakų su mažesniais upeliais, prie ežerų bei didesnių pelkių (Aluota, Aukštaičiai, Kereliai, Kupiškis, Stirniškis, Vaduvos)[3].

Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis. Pats įdomiausias tiek savo dydžiu, tiek forma. Stūkso prie pat Kupiškio miesto, netoli Kupiškio marių (trečiojo pagal dydį dirbtinio vandens telkinio Lietuvoje) ir Aukštupėnų kaimo. Jis įrengtas ant masyvios, pailgos aukštumos, kairiajame Lėvens krante. Šiaurine piliakalnio papėde teka Aukštupio upelis. Iš kitų pusių supa pievos. Šiaurinį, rytinį ir pietinį piliakalnio šlaitus, maždaug 4 m žemiau jo viršūnės, juosia apie 2 m gylio ir 3 – 4 m pločio griovys, už jo 1,5 – 2 m aukščio pylimas[4].

Ovalo formos piliakalnio aikštelė apie 110 m ilgio ir 50 m pločio. Kultūrinis sluoksnis buvo rastas jo pakraščiuose bei piliakalnio šlaituose. Istorikai mano, kad Kupiškio piliakalnyje buvo medinė bendruomenės pilis – slėptuvė – pati ankstyviausia būsimo miestelio užuomazga. Seniausiais laikais Kupiškio apylinkėse gyveno baltų gentis – sėliai. Tai buvo pačios pietinės jų žemės. XIII a. kalavijuočių ordinui veržiantis į Pabaltijį, sėliai kurį laiką atkakliai priešinosi užpuolikams. Manoma, kad Kupiškio piliakalnio įtvirtinimai ar pilis buvo sugriauta jau per pirmuosius ordino kariuomenės žygius apie 1240 metus[5].

Gaigalių piliakalnis. Intensyviausiai naudotas I tūkstantm. Po Kr. Šiaurės vakariniame ir pietrytiniame jo galuose, 2,5 – 3 m žemiau aikštelės yra 5- 6 m pločio ir 30 – 40 m ilgio terasos. Piliakalnių su terasomis Lietuvoje žinoma ir daugiau, pav. Vilniuje stūksantis Gedimino kapo. 1989 m. atlikus šio piliakalnio terasos pjūvį paaiškėjo, kad terasos vietoje senovėje buvo iškastas dabar jau užslinkęs apsauginis griovys, kurio išorėje tuomet stovėjo medinė gynybinė siena. Galimas dalykas, kad ir Gaigalių piliakalnio terasose galėjo būti iš dalies panašūs įrenginiai kaip ir Gedimino kapo. Gaigalių piliakalnio papėdėje buvusioje gyvenvietėje aptikta senosios lipdytinės keramikos grublėtu paviršiumi[6].

Už 5 kilometrų nuo Kupiškio pasukus į senąjį kelią Skapiškio link, – Mirabelio kaimas. Piečiau jo teka Kupa, čia pat Šiaulių – Daugpilio geležinkelio linija (mūsų dienomis traukiniai kursuoja tik iki Rokiškio). Kaime yra seno fortifikacijos statinio liekanų – kalvelė su stačiais šlaitais ir pylimu. XIX a. Mirabelis priklausė prancūzų grafų  Šuazelių (de Choiseul) giminei. Senovėje šią vietovę vadino Atadavanu – valstiečiai į dvarą nešdavo duoklę. Vieną šaltą žiemą iššalus dvaro sodui, žmonės apie tai kalbėjo „Miršta obelys“. Ilgainiui abu žodžiai susiliejo į naują – Mirabelis[7].

Tarp Salamiesčio ir Alizavos įsikūręs senas Bakšėnų kaimas (minimas nuo 1673 m.). Svarbiausias žilos senovės liudytojas kaime – gražus beveik keturkampis piliakalnis dešiniajame Pyvesos upelės krante. Jo prieigose aptikta lipdytos lygiosios ir brūkšniuotosios keramikos, žalvarinių papuošalų[8].

Skapiškis – įdomios ir turtingos istorijos miestelis. Iš vakarų pusės prie jo šliejasi Mituvos ežeras. Senovėje jis buvo gerokai didesnis, savo įlankomis miestelį supo iš trijų pusių. Miškinga, sunkiai prieinama priešui vietovė buvo patogi žmonėms slėptis nuo priešų. Ežero saloje, vadinamoje Alkos vardu, buvo pagoniška šventykla su aukuru. Šiaurinėje salos dalyje pirminiame kultūriniame sluoksnyje aptikta aprūkusių akmenų, apdegusių grūdų liekanų[9].

Bugailiškių kaimas įsikūręs 7 km į rytus nuo Šimonių. Čia esama dar netirtų senkapių ir piliakalnis[10].

Už 1,5 km į vakarus nuo Palėvenės yra gražus piliakalnis, vadinamas Ožkalniu[11].

 


[1] Henrikas Paulauskas, Petras Račkauskas. Kupiškio rajonas, 1990, p. 16.

[2] Vytautas Daugudis, Povilas Tebelškis. „Iš seniausios kupiškėnų krašto praeities“, Kupiškio kraštas, 1997, p. 13; Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys, 1995, p. 227, 248.

[3] Vytautas Daugudis, Povilas Tebelškis. Ten pat, p. 21.

[4] Henrikas Paulauskas. Kupiškėnų kraštas, 1979, p. 16.

[5] Ten pat (Kupiškėnų kraštas), p. 16, 17.

[6] Ten pat. P. 23, 24.

[7] Henrikas Paulauskas, Petras Račkauskas. Ten pat. P. 33.

[8] Ten pat. P. 38. (H. Paulauskas, Račkauskas)

[9] Henrikas Paulauskas, Petras Račkauskas. Ten pat. P. 40.

[10] Ten pat. P. 47. (Paulauskas, Račkauskas)

[11] Ten pat. P. 51. (Paulauskas, Račkauskas)